Kelionė iki šiol ėjosi puikiai. Kadangi mūsų mantą iš vietos į vietą
pergabendavo organizatoriai, ėjome beveik tuščiomis, tik su nedidelėmis
kuprinėlėmis ir džiaugėmės gyvenimu. Tai buvo ne varginanti ekspedicija, kur
reikia keliais ropoti ir inkšti, o smagios atostogos. Komanda laikėsi puikiai,
žmonės tapo gyvesni, laimingesni, tarp mūsų vyravo puiki nuotaika, nebuvo jokių
pykčių, išskyrus porą atvejų; vieną kartą kilo triukšmas tarp dviejų dalyvių,
nežinau, kokia buvo priežastis, bet su Stigo ir Kamilės pagalba problemos greitai
išsisprendė, o kitą vakarą paaiškėjo, kad viena dalyvė, Veronika, kalnų bazėje
nusipirko du butelius alaus, nuosprendis buvo negailestingas – jai teko toje
vietoje iš karto užbaigti savo kelionę.
Iki šiol nė karto nemiegojome palapinėje, visas naktis praleidome mažose
turistų centrų trobelėse, nors sąlygos buvo spartietiškos, ten gaudavome viską,
ko reikia, todėl buvo paprasta, ir buvimas kalnuose iš mūsų tikrai
nepareikalavo daug pastangų. Tačiau šiandien ruošėmės kopti į aukštą viršūnę,
ir mūsų laukė dideli išbandymai. Vadovai nuteikinėjo ilgai ir sunkiai dienai.
Bet didžiausias pasikeitimas turėjo būti tai, kad nusileidus nakvosime
palapinėse. Aleksas su Stigu dėl tokio plano buvo baisiai nepatenkinti,
užsipuolė Eriką, kad tai neapgalvota. Iki pat šio ryto jie tikėjosi, kad
programa bus pakeista, bet pasirodė, kad į jų nuomonę nebuvo atsižvelgta, dėl
to kilo didžiulis triukšmas. Apsipykus vadovams, savaime suprantama, visoje
grupėje jautėsi susierzinimas bei slogi nuotaika. Žvelgiau į snieguotą
viršukalnę, kuri mūsų laukė tolumoje, ir jutau, kaip kūną užgula nerimas.
Norėjosi su kuo nors pasikalbėti, bet nedrįsau niekam lįsti į akis.
Pradėjus kopti vis dėlto stipriai palengvėjo, fizinis krūvis ir priešaky
laukiantys išbandymai užpildė mintis ir išgujo lauk kitus rūpesčius. Pagaliau
pajutau tai, ką ne kartą buvau girdėjusi – kalnuose būdamas pamiršti visą
kasdienybę, lieka tik tai, ką reikia daryti čia ir dabar.
Vis dėlto bendra įtampa niekur nedingo. Įveikus poros valandų trukusį statų
pakilimą, grupės uodegoje kilo kivirčas. Kadangi ėjau priekyje, savo akimis
visko, kas įvyko, nemačiau, bet pasklido kalbos, kad keliems dalyviams tempas
per didelis. Mūsų laukė dar ilgas kelias, žinojome, kad kopdami lėčiau viršūnės
nepasieksime, juolab kad po pietų tykojo blogi orai. Vadovai ėmė visus stabdyti
ir tartis, ką darys, Stigas pasiūlė padalinti grupę į dvi dalis, o Erikas bandė
tam prieštarauti, teigdamas, kad tai netinka prie laidos koncepcijos, bet
tikėjau, kad jis nusileis, taip buvo visą kelią, pakakdavo Stigui pasakyti, kad
čia kalnai, kuriems visiškai nusispjauti į tai, kas tinka ar netinka programai,
ir Erikas greitai nurimdavo. Nenorėjau gaišti laiko, todėl ėmiau kilti aukštyn,
buvau nusiteikusi eiti su stipresniąja grupe ir užkopti iki viršaus. Viršūnė
viliojo, o orų prognozė vertė skubėti. Paėjėjus dar nedidelę atkarpėlę,
prasidėjo sniegas, kojos slydo atgal, kėblinome sukaupę jėgas. Vėjas serviravo
tokius smarkius gūsius, kad užimdavo kvapą ir versdavo užsimerkti. Man patiko
ropštis pirmai, visiškai apie nieką negalvoti, tik jausti kūną užpildantį
laisvės pojūtį.
Dar po valandėlės atsisukau ir pamačiau, kad esu gerokai atsiplėšusi nuo
mane sekančios grupelės. Atverčiau galvą ir palaimingai atsidusau, jaučiausi
kaip laukinis paukštis. Iš dangaus į mane žvelgė kone apčiuopiami debesys,
viskas atrodė taip magiška. Vėl puoliau skubėti aukštyn. Rodėsi, viršūnė jau
visai čia pat, ranka pasiekiama, bet kuo labiau artėjau, tuo sunkesni buvo
metrai, o pabaiga tarytum traukėsi nuo manęs tolyn. Ant sniego, kur nėra bei augmenijos,
nei akmenų, nei gyvos dvasios, buvo sunku nustatyti mastelį, o apsisukus ratu
net pamesdavau kryptį, orientavausi tik pagal šlaito pasvirimo kampą, bet
artėdama prie tikslo pamačiau, kad atsidūriau pernelyg arti kairiojo krašto,
kur žiojėjo milžiniškas tarpeklis. Stigas ryte kelis sykius primygtinai kalė
mums į galvą, kad prie krašto artintis negalima, ir dabar su kiekvienu žingsniu
kartojau jo įsakymą – „laikytis dešinės, laikytis dešinės“, tai tapo lyg
mantra, lydinti kiekvieną įkvėpimą ir iškvėpimą.
Ir štai, pagaliau viskas – stovėjau viršūnėje! Pasilenkusi įrėmiau delnus į
kelius ir dar minutėlę sunkiai alsavau, paskutinį pusvalandį nebuvau sustojusi,
todėl krūtinė sunkiai kilnojosi, o gerklė nuo gilaus kvėpavimo buvo lyg
prarėkta. Šiek tiek atsigavusi kietai užsimerkiau, iškėliau rankas, atverčiau
galvą ir šypsodamasi išrėkiau:
– Štai, užkopiau, matote?! Ir man viskas gerai!
Vis sukausi, sukausi, ir visas pasaulis sukosi, lėkė ratu, greičiau,
greičiau, kol galiausiai nebesuvaldžiau šios pasiutusios karuselės ir suklupau
ant sniego. Jaučiausi tokia laiminga ir taip džiaugiausi savimi, kad visa kita dingo,
buvau tik su savimi ir savyje, būtent taip, kaip turi būti kalnuose – tik čia
ir dabar, nieko daugiau. Nuleidusi ranką gniaužiau tarp pirštų sniegą, lyg nesuvokčiau,
kokia tai materija. Tik ėmus į kūną smelktis šalčiui, pradėjo grįžti mintys. Keista,
bet pirmiausia pagalvojau apie Maiką ir Gerdą. Sunku paaiškinti kodėl, juk
visas tas dienas jų, atrodo, net nebuvau prisiminusi, nejutau jokio ilgesio,
net jei jie iškildavo mintyse, tai tebūdavo trumpučiai blykstelėjimai,
nedarantys mano dienoms jokios įtakos, o dabar sėdėjau ir geidžiau, kad jie
būtų šalia, kad galėtume kartu šią laimę išgyventi. Ne, neapgailestavau, kad
juos palikau ir net nežadėjau, kad grįšiu, tiesiog jie buvo su manimi, šią
akimirką jie buvo dalis to mažyčio pasaulėlio, kuris užėmė visai nedaug – vėjo
iškoštą, snieginą viršūnę dviejų kilometrų aukštyje. Gal tai viso labo tik
įprotis, kurį suformavo mūsų kasdienybė, pamaniau, juk tiek metų esame kartu,
šalia vienas kito ir net nekildavo mintis, kad galėtų būti kitaip. Pastarąsias
dienas mano galva buvo pilna minčių tik apie Stigą. Kilstelėjau akis pažiūrėti,
ar jis dar toli, ištempiau kaklą, apsidairiau, vieną kartą, antrą, trečią. Ir
staiga supratau, kad esu visiškai viena, visur buvo vien sniegas ir vėjas. Sunkiai
sekėsi išmatuoti pasaulį, kai aplink tik balta, bet įtariau, kad matau ne
daugiau nei per metrą, gali būti, kad paskui mane ateinantys jau visai čia pat.
Vėjas vis spėriau gainiojo sniegą, jaučiausi kaip per pūgą vaikystėje,
gerklėje sustojo gumulas, tai kuteno lyg orgazmo spazmai. Sėdėjau viena, kaip
šio kalno valdovė, skubėjau atsidžiaugti, žinojau, kad po akimirkos visa tai
pasibaigs, vis žvilgčiojau, ar ateinančiųjų dar nematyti. Danguje net nebebuvo
debesų, tik vėjo genamas sniegas, supratau, kad aš pati sėdžiu debesyje, aš esu
tas debesis. Gūsiai tvoskė sniegą į veidą, klijavo akis, gniaužė šnerves, bruko
šaltą materiją į kiekvieną plyšį. Net nebežinojau, į kurią pusę žiūrėti,
atėjusi tiek sukausi, kad visiškai pamečiau kryptį, o dabar aplink viskas buvo
vienoda. Po valandėlės šaltis ėmė kaustyti žandikaulį, pajutau, kad veidas
apsitraukia ta stora nuovargio luoba, kaip tų, kuriuos mačiau nuotraukose. Iki
pat viršaus užsegiau apykaklę ir paslėpiau smakrą, gobtuvą nuleidau iki akių, iš
kuprinėlės iškapsčiau pirštines, bet net nepajutau, kaip jos nuplasnojo ir
dingo pūgoje.
Šaltis skverbėsi gilyn. Kūnas dabar ir tirpo, prarasdamas svorį, ir maudė,
sunkėjo. Pamažu atėjo suvokimas, kad liksiu viena, niekas nebeateis, galbūt
grupei kas nutiko, gal jie užstrigo dėl nuovargio, juk buvo akivaizdu, kad tikrai
ne visi iš jų yra pajėgūs įveikti šį maršrutą. Svarsčiau, ką toliau daryti,
kaip ieškotis kelio žemyn, mintis apie šalia esantį skardį kaustė kūną. Kartu
su šalčiu per nugarą dabar bėgo nerimas, net ne nerimas, o baimė, paniška
baimė. Bandžiau įsakyti sau, kad privalau judėti, bet neįstengiau, nesuvokiau,
į kurią pusę eiti, nepajėgiau suvaldyti išgąsčio ir sutelkti valios. Sugrubusiomis,
beveik nieko nebejaučiančiomis rankomis tryniau sniegą, nežinau, kodėl,
nežinau, kuo visa tai turėjo pasibaigti.
Staiga sniego širma prasivėrė lyg užuolaida ir į mano erdvę įvirto sulinkusi
figūra. Suklupęs tiesiai priešais mane žmogus surėmė rankas į sniegą. Nespėjau
įžiūrėti, kas tai, tik nugirdau atodūsį, tokį gilų ir tokį tikrą, kokio niekada
gyvenime nebuvau patyrusi. Jis čiupo mano striukę ir stipriai truktelėjo į
save, iš burnos sklido keistas garsas, lyg kūkčiojimas, lyg maldos kalbėjimas.
Mūsų veidai prisispaudė vienas prie kito, šiurkščiai, skaudžiai, kaktą graužė
jo barzdos šereliai, o tiesiai prie burnos man judėjo jo Adomo obuolys, vis
kilstelėdamas ir vėl nusileisdamas, aukštyn-žemyn, aukštyn-žemyn. Ir kvapas,
nuo jo tvoskė tas laukinis kvapas.
– Tu gyva? Tu gyva?
Stipriai linktelėjau. Jo sugrubęs veidas dar šiurkščiau braižė mano odą, į
lūpą įsikibo kažkas kieta ir labai skaudaus, bandžiau išsisukti, bet tada
sugėlė dar stipriau.
Staiga jis žvėriškai stūmė mane į šoną, nuvirtau į sniegą.
– Ką tu sau galvoji? Kaip tu gali viena išeiti?
Vėl pagavo už striukės, kilstelėjo aukštyn ir pradėjo su kiekvienu žodžiu pasiutusiai
kratyti. Jaučiausi lyg žvėries draskoma skudurinė lėlė. Jau nebereikia, šaukiau
mintyse, nebereikia, aš ir taip jau nebegyva.
– Ar tu supranti, ką tu darai? Ar tu supranti, kaip tai pavojinga? Kaip tu
būtum grįžusi viena per tokį orą? Ar tu galvoji?
– Aš ėjau tiesiai, kur reikia, čia
gi jūs dingote, o ne aš.
– Aš paliepiau visiems sustoti!
– Iš kur galėjau žinoti, kad jūs neateisite?
– Kaip tu gali viena lėkti? Tu privalai žiūrėti! Žiūrėti, žiūrėti, žiūrėti!
Ir mąstyti!
Atrodė, kad jis visus savo plaučius išrėks. Nebekalbėjau, supratau, kad
dabar ne laikas pasiteisinimams. Jo rankos pagavo mane ir stipriai truktelėjo
aukštyn, versdamos atsistoti. Pakilau lyg ne ant kojų, o ant medinių lazdų.
Susvirduliavau.
– Dabar eisime.
Pajutau, kad sukasi galva, akyse pajuodo, staigiai užsimerkiau.
– Susiimk.
Žodžius sekė du skaudūs pliaukštelėjimai per abu žandus. Oda ėmė svilti,
vėl įsijungė visi receptoriai. Jutau kiekvieną savo ląstelę, jos įsitempė,
prisipildė jėgų, pasiruošusios darbui. Nors mane tampė, stumdė ir rėkė, tas
antro žmogaus buvimas šalia veikė antgamtiškai, be jo tikrai būčiau likusi čia
amžiams, ir man jau būtų buvę vis tiek, o dabar vėl laikiausi ant kojų ir
jutau, kad galiu eiti, ne tik galiu, bet noriu.
– Seksi man iš paskos, supratai?
Pradėjome brautis per pūgą. Kojos pačios slydo žemyn, tereikėjo laikyti
pusiausvyrą ir pakaitom dėlioti žingsnius. Stigas vis kilstelėdavo laikrodį
patikrinti kryptį, bet daugiau ėjome be sustojimų.
Pasibaigus sniegui po kojomis, pūga perėjo į lietų,
nors vanduo siurbėsi į akis, dabar šiek tiek atgavome regėjimą, o kartu grįžo
ir pasaulis – mačiau akmenis, besileidžiantį šlaitą, juodą tarpeklį, slėnį
apačioje ir viršūnes kitoje pusėje, arti, toli, dar toliau. Pasijutau drąsiau,
bet kilnoti sustingusias kojas per šlapius akmenis buvo sunku, reikėjo
begalinio susikaupimo, metrai judėjo į priekį lyg užstrigęs traukinys. Jei netyčia
slystelėdavau nuo akmens, sustodavau nurimti, o tada kėblinau toliau. Vienoje
vietoje vis dėlto nesusilaikiau, koja nučiuožė nuo akmens ir aš visu svoriu virtau
žemyn. Krisdama išgirdau stiprų tarkštelėjimą. Išsigandau, kad susižalojau,
tikriausiai kažką susilaužiau, bet apsičiupinėjusi pajutau, kad viskas lyg ir
savo vietose.
Daugiau nebelabai ką pamenu iš to ilgo mūsų žygio.
Į stovyklą nusileidome tik vėlai vakare. Nebelijo. Tarp akmenų gurgėjo, žemė
čepsėjo, rydama susikaupusį lietaus vandenį. Netoli griausmingai šniokštė upė. Aprimę
debesys lėtai slinko virš slėnio. Kur ne kur palei šlaitą raizgėsi rūko
garbanos.
Mums išėjus į platesnį takelį Stigas pagaliau ėmė
kalbėti.
– Dėkok Dievui, kad laimingai viskas pasibaigė.
Klausiau jo ir tylėjau.
– Paskui skaitai žinias ir nesupranti, kokie
bepročiai gali šitaip elgtis. Velnias, aš tūkstantį kartų sakiau, kad tokių net
gelbėti neičiau. Be žemėlapio, be kompaso, be drabužių tokiu oru! Ten už poros
metrų skardis!
– Jūs net nesakėte, kad tai šitaip pavojinga.
– Oras kalnuose viską sprendžia. Saulei pleškinant
užkoptum ir šokinėtum iš džiaugsmo, o kai šitaip, – mostelėjo į viršų, – jau visai
kita opera.
– Bet iš kur aš galėjau žinoti, kad viskas taip
nutiks, aš tik ėjau, kaip sutarta, – paprieštaravau.
– Aš tau sakau, kad reikia žiūrėti, kur kiti. Tuo
ir skiriasi ėjimas vienam ir ėjimas su grupe. Grupėje mes visi vienas už kitą
atsakingi. Tu negali lėkti niekam nieko nepasakiusi, niekada! Atsimink visiems
laikams!
(...)