mandag 9. oktober 2017

Viršūnėje



Kelionė iki šiol ėjosi puikiai. Kadangi mūsų mantą iš vietos į vietą pergabendavo organizatoriai, ėjome beveik tuščiomis, tik su nedidelėmis kuprinėlėmis ir džiaugėmės gyvenimu. Tai buvo ne varginanti ekspedicija, kur reikia keliais ropoti ir inkšti, o smagios atostogos. Komanda laikėsi puikiai, žmonės tapo gyvesni, laimingesni, tarp mūsų vyravo puiki nuotaika, nebuvo jokių pykčių, išskyrus porą atvejų; vieną kartą kilo triukšmas tarp dviejų dalyvių, nežinau, kokia buvo priežastis, bet su Stigo ir Kamilės pagalba problemos greitai išsisprendė, o kitą vakarą paaiškėjo, kad viena dalyvė, Veronika, kalnų bazėje nusipirko du butelius alaus, nuosprendis buvo negailestingas – jai teko toje vietoje iš karto užbaigti savo kelionę.
Iki šiol nė karto nemiegojome palapinėje, visas naktis praleidome mažose turistų centrų trobelėse, nors sąlygos buvo spartietiškos, ten gaudavome viską, ko reikia, todėl buvo paprasta, ir buvimas kalnuose iš mūsų tikrai nepareikalavo daug pastangų. Tačiau šiandien ruošėmės kopti į aukštą viršūnę, ir mūsų laukė dideli išbandymai. Vadovai nuteikinėjo ilgai ir sunkiai dienai. Bet didžiausias pasikeitimas turėjo būti tai, kad nusileidus nakvosime palapinėse. Aleksas su Stigu dėl tokio plano buvo baisiai nepatenkinti, užsipuolė Eriką, kad tai neapgalvota. Iki pat šio ryto jie tikėjosi, kad programa bus pakeista, bet pasirodė, kad į jų nuomonę nebuvo atsižvelgta, dėl to kilo didžiulis triukšmas. Apsipykus vadovams, savaime suprantama, visoje grupėje jautėsi susierzinimas bei slogi nuotaika. Žvelgiau į snieguotą viršukalnę, kuri mūsų laukė tolumoje, ir jutau, kaip kūną užgula nerimas. Norėjosi su kuo nors pasikalbėti, bet nedrįsau niekam lįsti į akis.
Pradėjus kopti vis dėlto stipriai palengvėjo, fizinis krūvis ir priešaky laukiantys išbandymai užpildė mintis ir išgujo lauk kitus rūpesčius. Pagaliau pajutau tai, ką ne kartą buvau girdėjusi – kalnuose būdamas pamiršti visą kasdienybę, lieka tik tai, ką reikia daryti čia ir dabar.
Vis dėlto bendra įtampa niekur nedingo. Įveikus poros valandų trukusį statų pakilimą, grupės uodegoje kilo kivirčas. Kadangi ėjau priekyje, savo akimis visko, kas įvyko, nemačiau, bet pasklido kalbos, kad keliems dalyviams tempas per didelis. Mūsų laukė dar ilgas kelias, žinojome, kad kopdami lėčiau viršūnės nepasieksime, juolab kad po pietų tykojo blogi orai. Vadovai ėmė visus stabdyti ir tartis, ką darys, Stigas pasiūlė padalinti grupę į dvi dalis, o Erikas bandė tam prieštarauti, teigdamas, kad tai netinka prie laidos koncepcijos, bet tikėjau, kad jis nusileis, taip buvo visą kelią, pakakdavo Stigui pasakyti, kad čia kalnai, kuriems visiškai nusispjauti į tai, kas tinka ar netinka programai, ir Erikas greitai nurimdavo. Nenorėjau gaišti laiko, todėl ėmiau kilti aukštyn, buvau nusiteikusi eiti su stipresniąja grupe ir užkopti iki viršaus. Viršūnė viliojo, o orų prognozė vertė skubėti. Paėjėjus dar nedidelę atkarpėlę, prasidėjo sniegas, kojos slydo atgal, kėblinome sukaupę jėgas. Vėjas serviravo tokius smarkius gūsius, kad užimdavo kvapą ir versdavo užsimerkti. Man patiko ropštis pirmai, visiškai apie nieką negalvoti, tik jausti kūną užpildantį laisvės pojūtį.
Dar po valandėlės atsisukau ir pamačiau, kad esu gerokai atsiplėšusi nuo mane sekančios grupelės. Atverčiau galvą ir palaimingai atsidusau, jaučiausi kaip laukinis paukštis. Iš dangaus į mane žvelgė kone apčiuopiami debesys, viskas atrodė taip magiška. Vėl puoliau skubėti aukštyn. Rodėsi, viršūnė jau visai čia pat, ranka pasiekiama, bet kuo labiau artėjau, tuo sunkesni buvo metrai, o pabaiga tarytum traukėsi nuo manęs tolyn. Ant sniego, kur nėra bei augmenijos, nei akmenų, nei gyvos dvasios, buvo sunku nustatyti mastelį, o apsisukus ratu net pamesdavau kryptį, orientavausi tik pagal šlaito pasvirimo kampą, bet artėdama prie tikslo pamačiau, kad atsidūriau pernelyg arti kairiojo krašto, kur žiojėjo milžiniškas tarpeklis. Stigas ryte kelis sykius primygtinai kalė mums į galvą, kad prie krašto artintis negalima, ir dabar su kiekvienu žingsniu kartojau jo įsakymą – „laikytis dešinės, laikytis dešinės“, tai tapo lyg mantra, lydinti kiekvieną įkvėpimą ir iškvėpimą.
Ir štai, pagaliau viskas – stovėjau viršūnėje! Pasilenkusi įrėmiau delnus į kelius ir dar minutėlę sunkiai alsavau, paskutinį pusvalandį nebuvau sustojusi, todėl krūtinė sunkiai kilnojosi, o gerklė nuo gilaus kvėpavimo buvo lyg prarėkta. Šiek tiek atsigavusi kietai užsimerkiau, iškėliau rankas, atverčiau galvą ir šypsodamasi išrėkiau:
– Štai, užkopiau, matote?! Ir man viskas gerai!
Vis sukausi, sukausi, ir visas pasaulis sukosi, lėkė ratu, greičiau, greičiau, kol galiausiai nebesuvaldžiau šios pasiutusios karuselės ir suklupau ant sniego. Jaučiausi tokia laiminga ir taip džiaugiausi savimi, kad visa kita dingo, buvau tik su savimi ir savyje, būtent taip, kaip turi būti kalnuose – tik čia ir dabar, nieko daugiau. Nuleidusi ranką gniaužiau tarp pirštų sniegą, lyg nesuvokčiau, kokia tai materija. Tik ėmus į kūną smelktis šalčiui, pradėjo grįžti mintys. Keista, bet pirmiausia pagalvojau apie Maiką ir Gerdą. Sunku paaiškinti kodėl, juk visas tas dienas jų, atrodo, net nebuvau prisiminusi, nejutau jokio ilgesio, net jei jie iškildavo mintyse, tai tebūdavo trumpučiai blykstelėjimai, nedarantys mano dienoms jokios įtakos, o dabar sėdėjau ir geidžiau, kad jie būtų šalia, kad galėtume kartu šią laimę išgyventi. Ne, neapgailestavau, kad juos palikau ir net nežadėjau, kad grįšiu, tiesiog jie buvo su manimi, šią akimirką jie buvo dalis to mažyčio pasaulėlio, kuris užėmė visai nedaug – vėjo iškoštą, snieginą viršūnę dviejų kilometrų aukštyje. Gal tai viso labo tik įprotis, kurį suformavo mūsų kasdienybė, pamaniau, juk tiek metų esame kartu, šalia vienas kito ir net nekildavo mintis, kad galėtų būti kitaip. Pastarąsias dienas mano galva buvo pilna minčių tik apie Stigą. Kilstelėjau akis pažiūrėti, ar jis dar toli, ištempiau kaklą, apsidairiau, vieną kartą, antrą, trečią. Ir staiga supratau, kad esu visiškai viena, visur buvo vien sniegas ir vėjas. Sunkiai sekėsi išmatuoti pasaulį, kai aplink tik balta, bet įtariau, kad matau ne daugiau nei per metrą, gali būti, kad paskui mane ateinantys jau visai čia pat.
Vėjas vis spėriau gainiojo sniegą, jaučiausi kaip per pūgą vaikystėje, gerklėje sustojo gumulas, tai kuteno lyg orgazmo spazmai. Sėdėjau viena, kaip šio kalno valdovė, skubėjau atsidžiaugti, žinojau, kad po akimirkos visa tai pasibaigs, vis žvilgčiojau, ar ateinančiųjų dar nematyti. Danguje net nebebuvo debesų, tik vėjo genamas sniegas, supratau, kad aš pati sėdžiu debesyje, aš esu tas debesis. Gūsiai tvoskė sniegą į veidą, klijavo akis, gniaužė šnerves, bruko šaltą materiją į kiekvieną plyšį. Net nebežinojau, į kurią pusę žiūrėti, atėjusi tiek sukausi, kad visiškai pamečiau kryptį, o dabar aplink viskas buvo vienoda. Po valandėlės šaltis ėmė kaustyti žandikaulį, pajutau, kad veidas apsitraukia ta stora nuovargio luoba, kaip tų, kuriuos mačiau nuotraukose. Iki pat viršaus užsegiau apykaklę ir paslėpiau smakrą, gobtuvą nuleidau iki akių, iš kuprinėlės iškapsčiau pirštines, bet net nepajutau, kaip jos nuplasnojo ir dingo pūgoje.
Šaltis skverbėsi gilyn. Kūnas dabar ir tirpo, prarasdamas svorį, ir maudė, sunkėjo. Pamažu atėjo suvokimas, kad liksiu viena, niekas nebeateis, galbūt grupei kas nutiko, gal jie užstrigo dėl nuovargio, juk buvo akivaizdu, kad tikrai ne visi iš jų yra pajėgūs įveikti šį maršrutą. Svarsčiau, ką toliau daryti, kaip ieškotis kelio žemyn, mintis apie šalia esantį skardį kaustė kūną. Kartu su šalčiu per nugarą dabar bėgo nerimas, net ne nerimas, o baimė, paniška baimė. Bandžiau įsakyti sau, kad privalau judėti, bet neįstengiau, nesuvokiau, į kurią pusę eiti, nepajėgiau suvaldyti išgąsčio ir sutelkti valios. Sugrubusiomis, beveik nieko nebejaučiančiomis rankomis tryniau sniegą, nežinau, kodėl, nežinau, kuo visa tai turėjo pasibaigti.
Staiga sniego širma prasivėrė lyg užuolaida ir į mano erdvę įvirto sulinkusi figūra. Suklupęs tiesiai priešais mane žmogus surėmė rankas į sniegą. Nespėjau įžiūrėti, kas tai, tik nugirdau atodūsį, tokį gilų ir tokį tikrą, kokio niekada gyvenime nebuvau patyrusi. Jis čiupo mano striukę ir stipriai truktelėjo į save, iš burnos sklido keistas garsas, lyg kūkčiojimas, lyg maldos kalbėjimas. Mūsų veidai prisispaudė vienas prie kito, šiurkščiai, skaudžiai, kaktą graužė jo barzdos šereliai, o tiesiai prie burnos man judėjo jo Adomo obuolys, vis kilstelėdamas ir vėl nusileisdamas, aukštyn-žemyn, aukštyn-žemyn. Ir kvapas, nuo jo tvoskė tas laukinis kvapas.
– Tu gyva? Tu gyva?
Stipriai linktelėjau. Jo sugrubęs veidas dar šiurkščiau braižė mano odą, į lūpą įsikibo kažkas kieta ir labai skaudaus, bandžiau išsisukti, bet tada sugėlė dar stipriau.
Staiga jis žvėriškai stūmė mane į šoną, nuvirtau į sniegą.
– Ką tu sau galvoji? Kaip tu gali viena išeiti?
Vėl pagavo už striukės, kilstelėjo aukštyn ir pradėjo su kiekvienu žodžiu pasiutusiai kratyti. Jaučiausi lyg žvėries draskoma skudurinė lėlė. Jau nebereikia, šaukiau mintyse, nebereikia, aš ir taip jau nebegyva.
– Ar tu supranti, ką tu darai? Ar tu supranti, kaip tai pavojinga? Kaip tu būtum grįžusi viena per tokį orą? Ar tu galvoji?
 Aš ėjau tiesiai, kur reikia, čia gi jūs dingote, o ne aš.
– Aš paliepiau visiems sustoti!
– Iš kur galėjau žinoti, kad jūs neateisite?
– Kaip tu gali viena lėkti? Tu privalai žiūrėti! Žiūrėti, žiūrėti, žiūrėti! Ir mąstyti!
Atrodė, kad jis visus savo plaučius išrėks. Nebekalbėjau, supratau, kad dabar ne laikas pasiteisinimams. Jo rankos pagavo mane ir stipriai truktelėjo aukštyn, versdamos atsistoti. Pakilau lyg ne ant kojų, o ant medinių lazdų. Susvirduliavau.
– Dabar eisime.
Pajutau, kad sukasi galva, akyse pajuodo, staigiai užsimerkiau.
– Susiimk.
Žodžius sekė du skaudūs pliaukštelėjimai per abu žandus. Oda ėmė svilti, vėl įsijungė visi receptoriai. Jutau kiekvieną savo ląstelę, jos įsitempė, prisipildė jėgų, pasiruošusios darbui. Nors mane tampė, stumdė ir rėkė, tas antro žmogaus buvimas šalia veikė antgamtiškai, be jo tikrai būčiau likusi čia amžiams, ir man jau būtų buvę vis tiek, o dabar vėl laikiausi ant kojų ir jutau, kad galiu eiti, ne tik galiu, bet noriu.
– Seksi man iš paskos, supratai?
Pradėjome brautis per pūgą. Kojos pačios slydo žemyn, tereikėjo laikyti pusiausvyrą ir pakaitom dėlioti žingsnius. Stigas vis kilstelėdavo laikrodį patikrinti kryptį, bet daugiau ėjome be sustojimų.
Pasibaigus sniegui po kojomis, pūga perėjo į lietų, nors vanduo siurbėsi į akis, dabar šiek tiek atgavome regėjimą, o kartu grįžo ir pasaulis – mačiau akmenis, besileidžiantį šlaitą, juodą tarpeklį, slėnį apačioje ir viršūnes kitoje pusėje, arti, toli, dar toliau. Pasijutau drąsiau, bet kilnoti sustingusias kojas per šlapius akmenis buvo sunku, reikėjo begalinio susikaupimo, metrai judėjo į priekį lyg užstrigęs traukinys. Jei netyčia slystelėdavau nuo akmens, sustodavau nurimti, o tada kėblinau toliau. Vienoje vietoje vis dėlto nesusilaikiau, koja nučiuožė nuo akmens ir aš visu svoriu virtau žemyn. Krisdama išgirdau stiprų tarkštelėjimą. Išsigandau, kad susižalojau, tikriausiai kažką susilaužiau, bet apsičiupinėjusi pajutau, kad viskas lyg ir savo vietose.
Daugiau nebelabai ką pamenu iš to ilgo mūsų žygio. Į stovyklą nusileidome tik vėlai vakare. Nebelijo. Tarp akmenų gurgėjo, žemė čepsėjo, rydama susikaupusį lietaus vandenį. Netoli griausmingai šniokštė upė. Aprimę debesys lėtai slinko virš slėnio. Kur ne kur palei šlaitą raizgėsi rūko garbanos.
Mums išėjus į platesnį takelį Stigas pagaliau ėmė kalbėti.
– Dėkok Dievui, kad laimingai viskas pasibaigė.
Klausiau jo ir tylėjau.
– Paskui skaitai žinias ir nesupranti, kokie bepročiai gali šitaip elgtis. Velnias, aš tūkstantį kartų sakiau, kad tokių net gelbėti neičiau. Be žemėlapio, be kompaso, be drabužių tokiu oru! Ten už poros metrų skardis!
– Jūs net nesakėte, kad tai šitaip pavojinga.
– Oras kalnuose viską sprendžia. Saulei pleškinant užkoptum ir šokinėtum iš džiaugsmo, o kai šitaip, – mostelėjo į viršų, – jau visai kita opera.
– Bet iš kur aš galėjau žinoti, kad viskas taip nutiks, aš tik ėjau, kaip sutarta, – paprieštaravau.
– Aš tau sakau, kad reikia žiūrėti, kur kiti. Tuo ir skiriasi ėjimas vienam ir ėjimas su grupe. Grupėje mes visi vienas už kitą atsakingi. Tu negali lėkti niekam nieko nepasakiusi, niekada! Atsimink visiems laikams!
(...)